BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gyvenimas saldumynų kioskelyje

aure ● 2008-09-17

Ar atsimenate kioskelius, kuriuose guvo galima įsigyti įvairių saldainių, kramtoškių, šokoladų, žaisliukų..? Ir dabar kai kur galima tokių atrasti, tačiau dauguma nebeatlaikė tobulėjančios visuomenės priespaudos. Mano vaikystės dalis- saldumynų kioskelis- nebeveikia. Tai man buvo antrieji namai, nes mama ten pradėjo dirbti man sulaukus penkerių metukų. Didžiają savo keliolikos metų laisvalaikio dalį praleisdavau būtet ten. Ar įdomu koks gyvenimas virė kitoje kioskelio pusėje?

Kiek toliausiai mano atmintis siekia, prisimenu balionėlius, kurių spalvą lemdavo burtai- reikėjo iš lapo išsirinkti paveiksliuką ir pagal jį parinkdavo balionėlio spalvą! Ar dabar kas nors taip terliojasi? Išvis retai kada paklausia kokios spalvos nori. Dar labai gerai atminyje įsirėžė Sega kompiuteriai. Turbūt dauguma esate juos išmėginę- veikdavo prijunkti prie televizoriaus su specialiomis disketėmis- PalayStation proseneliai. Taigi mamos kioskelyje buvo daugybė tų diskečių ir kompiuteris, todėl turėjau galimybę visų žaidimų žaisti į valias. Mano draugė turėjusi personalinį kompiuterį vistiek man pavydėjo, nes žaidimai tikrai būdavo labai smagūs. Dabar su nostalgija prisimenu tuos laikus.

Niekam manau ne paslaptis, jog kioskeliuose kainos būdavo užkeltos. Ir kadangi kiekvienas savininkas ant prekių dėdavo savo procentą- kainos įvairiose vietose skyrėsi. Aš dar būdama visai vaikas, jau turėjau savo kramtoškių, šokoladukų ir ledų perpardavimo bizniuką. Parduotuvėse įsigijusi prekių pigiau, mamai jas parduodavau  kioskelyje už didesnę kainą ir jau pora litų nubyrėdavo į kišenę. Būdavo smagi nerūpestinga  vaikystė, kai ant saldainių pinigų užsidirbdavau pati.

Bet kokia pasaka be piktosios burtininkės? Kioskelių burtininkės yra taip vadinami “bomžai”. Jau tie tai gadina ne tik kvapą kilometro spinduliu, bet ir nuotaiką pardavėjoms su savo pijokavimais, muštynėmis ir prašymais pinigų į skolą. Reikia būti psichologiškai stipriu žmogumi, kad atsilaikyti prieš jų atakavimus. Mane mažą dešimčiai minučių paliko kioske pasaugoti ir to užteko, kad sutraumuotų! Neatidariau ponui “bomžui” langelio, tai jis man vos langų neišbarškino. Ir gražiuoju su jais girtais niekaip nesusitarsi. Viena “bomžiukė” tai buvo visai smagi. Mama jai arbatos išvirdavo. Maloni moteriškė su sugriuvusiu gyvenimu. Gaila žmonių iš tikrųjų kai iš arti pamatai ir supranti, kad jie buvo tokie kaip mes, trynė mokyklos suolus ir norėjo būti… tikrai manau ne tuo kuo tapo.

Visų smagiausia kioskelyje buvo, kai pirkėjai įsigiję jiem reikiamų prekių dar kokį saldainį nupirkdavo ir man. Gera sulaukti dėmesio iš aplinkinių. Mane ten visi labai mėgo ir lepino, kam maži geri vaikučiai nepatinka? Kiek paaugusi jau pavadavau mamą ir prie kasos- aptarnaudavau klientus. Kasa buvo labai primityvi- surenki sumą ir pasirenki pagal prekę vieną iš keturių skyrių: alkoholis, tabakas, maistas ir kita. Žymiai lengviau negu prekybos centro kasose.

Kioskelių populiacija dabar labai mažėja, bet jie mena dar tuos laikus kai vaikai užuot  sėdėję prie kompiuterių žaisdavo gaudynes, slėpynes… Ar pagalvojat jog visai neseniai interneto išvis nebuvo ir visi kuo puikiausiai be jo gyveno. Tačiau čia jau kita istorija.

Rodyk draugams

Komentarai (1) : "Gyvenimas saldumynų kioskelyje"

1 | J

2008-09-17 ● 09:28

:) aš irgi septynerių gyvenau kioskelyje. nors ten ne tik saldainių buvo.

Rašyti komentarą